Bet juk laikas eina. Eina einant, eina stovint, eina žiūrint, eina užsimerkus.

Sako: kai ko nors lauki, laikas slenka daug lėčiau. Sako, o nežino, kad tada, kai nieko nebelauki, jis suvisam sustoja. Sustoja laikas, sustoja laikrodžiai, pati žmogaus širdis gali sustoti nuo to nieko nebelaukimo. (psl. 125).

Nė trupinio nepakando nuo savo Kūčių stalo, atsigulė į lovą ir sausomis akimis vos ne iki pat ryto pražiūrėjo į palubės tamsą. Dienos šviesa negali tiek parodyti žmogui, kiek nakties tamsybė. Viską parodo, visą gyvenimą parodo. Nežiūrėtum, nematytum, bet kad negali. Tavo gyvenimas lenda tau į akis – ir nenusuksi jų į šoną, nenukreipsi kitur vyzdžių.

... prasidėjo ir mano jaunystė. Ta, pati ankstyviausia, naiviausia, tyriausia. Kai dar tebesi ne žmogus – žiedas, o žmogus – pumpuras, kai dar nė pats nežinai, koks būsi pražydęs, kokios spalvos ir kokio gražumo. Gal nė kokio? Gal nė nepražysi?Tačiau tokioms mintims jaunoje galvoje nėra vietos, į ją be perstojo plūsta visokiausi jausmai, troškimai, svajonės... Ir tiki, kad viskas išsipildys.

Jaunystė gera dar ir tuo, jog jai, kvailei, visuomet atrodo, kad ateitis gali būti tiktai gera.